Salakas – tai bene gražiausias Aukštaitijos miestelis garsus savo akmenine bažnyčia, vertingas išlikusiu spindulinių gatvių planu, jaukus išpuoselėtais mediniais gyvenamaisiais namais.. O koks jis buvo garsus ir žinomas XX amžiaus pradžioje, kuomet čia mokytojavo šviesuolis Antanas Poderis, bažnyčios statyba ir salakiškių dvasinimų rūpinosi kunigas A. Kryžanauskas. O kokie šaunūs anuomet buvo muzikantai ir meistrai apie kurių „peterburskas“ armonikas žinojo visas kraštas. Gyveno tada išmoningieji žydai, valdę beveik visą miestelio rinką, o Salako totoriai buvo nepralenkiami kailiadirbiai. Į miestelio garsiuosius prekymečius pirmadieniais suvažiuodavo pirkliai net iš paties Vilniaus. Apsilankykite Gražutės regioninio parko lankytojų centre įrengtoje Salako krašto etnografinėje ekspozicijoje ir sužinosite viską apie XX amžiaus salakonų gyvenimo būdą, miestelėnų charakterį, gražiausias krašto šventes, senuosius amatus, miestelio įžymybes. Ekspozicijoje senosios fotografijos, žemėlapiai ir restauruoti eksponatai mena Salako krašto istoriją.

Dviaukštė koplytėlė pastatyta XX a. pradžioje, o apie 1924 m. restauruota Petro Ivanausko. Ant betoninių pamatų stovi šešiakampio plano 290 x 240 cm pločio ir 721 cm aukščio pastatas. Abu koplytėlės aukštai vienodos formos, tik antrasis mažesnis. Puošnumo teikia kaltinis kryžius smailėje ant stogo. Koplytėlės pirmame aukšte yra nukryžiuotojo medinė skulptūra. Antrame aukšte stovėjo Rūpintojėlio skulptūra. Tačiau ji dingo ir 1968 metais vietoj jos patalpinta Šv. Jono Nepomuko skulptūra. Šis šventasis pagal katalikišką tradiciją yra tiltų, žvejų ir skenduolių globėjas

1996 metais koplytėlė atnaujinta, perdažyta, sutvarkyta jos teritorija. Jos teritoriją sudaro 20 m2 plotas.

Nepriklausomybės paminklas pastatytas 1930 metais, minint Vytauto Didžiojo 500 metų mirties jubiliejų. Paminklą sukūrė ir pastatė M. Farbmann – Rytvė. Lėšas skyrė tuo metu Salake dirbęs vaistininkas Mačius.

Ant 5,02 x 4,04 m. ir 0,40 m aukščio pakylos stovi stačiakampis pjedestalas. Ant jo stačiakampis, į viršų smailėjantis obeliskas. Prie obelisko yra berniuko su fakelu ir moters figūros. Lipdant šias figūras pozavo Salako miestelio gyventojai M. Beinorytė ir E. Šakalys. Nulipdytą iš molio paminklą aptepė aliejumi, padengė nestoru gipso sluoksniu. Po to, supjausčius į dalis, buvo sumontuotas ant pjedestalo. Po paminklu įdėtas butelis su paminklo statymo data, žiniomis apie statytojus, sąlygomis ir keletu monetų.

1939 metų rugsėjo 28 d paminklas iškilmingai atidengtas ir pašventintas. Abiejose tako pusėse pasodinta po ąžuoliuką, kurie pavadinti “Vilniaus Medis” ir “Tautos vado ąžuolas”. Vilniaus ąžuolas išliko iki šių dienų. Tarybiniais metai buvo užtinkuoti tautiniai simboliai, kurie sugrąžinti 1988 metais restauruojant paminklą.

Vieta paminklui parinkta ne atsitiktinai. Dar apie 1740 metus čia buvo įkurtas šv. Augustino reguliarių kaunauninkų vienuolynas ir bažnyčia. Kada vienuolynas ir bažnyčia išnyko – neaišku. Po 1918 -1920 metų čia buvo įruoštos kapinės kariams savanoriams. Vaduojant Salaką iš bolševikų, ties Salaku žuvo eil. J. Martinonis, eil. P. Bobinas ir eil. A. Savukas. Kartu čia palaidotas ir Lietuvos savanoris Aleksas Katinas, žuvęs Biržūnų kaime. Čia buvo palaidoti ir vokiečių kariai, tačiau juos vokiečiai vėliau iškasė ir pervežė į Utenos kapines. Tarybiniais metais šie karių ir savanorių kapai buvo sunaikinti.

1996 metais Salako miestelis atšventė 500 metų jubiliejų. Šiai datai atminti Laisvosios aikštės centre pastatytas ąžuolinis stogastulpis, sukurtas tautodailininko J. Tvardausko.

Jame įrašyti poeto Maironio žodžiai:
„Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę,
Kame nuo amžių tėvai gyveno,
Čia tavo kūnas sau maistą semia,
Čia tavo dvasiai tiek sveiko peno“.

Įdomus Salako miestelio išplanavimas. Centre keturios susikirtusios gatvės sudaro keturkampę aikštę. Jos plotas 1,2 ha. Nuo seno šioje aikštėje pirmadieniais vykdavo turgūs. Turgūs garsėjo gausumu ir turtingumu. Atvykdavo amatininkai iš aplinkinių miestelių. Čia galima buvo įsigyti stalių dirbinių, tinklų, valčių, lineikų, važelių, darbo įrankių, raštuotų audinių, maisto produktų, grūdų, gyvulių, paukščių ir kt.

Pokario metais turgus buvo iškeltas į tuščią vietą šalimais. Turgavietė paversta aikšte. Joje, vos įžengus tarybinei armijai, buvo pakartas nekaltai įskųstas Astafiejus Siniakovas. Tai pirmoji auka Salake. Vėliau šioje aikštėje būdavo paguldyti ir išniekinti žuvusiųjų partizanų kūnai. Juos po keleto dienų išveždavo į miškelį arba ežerą.

Aikštė pamažu buvo apželdinta, pasodinti medžiai, krūmai, gėlės. Ypač aikštė pagražėjo minint Salako 500 metų jubiliejų. Aikštės centre pastatytas šiam jubiliejui skirtas stogastulpis, nutiesti asfalto takai, pasodintas gėlynas.

Šalia neveikiančių senųjų Salako kapinių yra totorių kapinės. Kada jos įkurtos dokumentų nėra, tačiau jos veikia ir dabar. Mirusieji laidoti atvežami iš kitų vietovių. Abejas kapines skiria akmeninė tvora 45 m ilgio. Visa teritorija, kurią sudaro 0,08 ha, aptverta medine 80m. ilgio tvora.

Totoriai lanko ir tvarko savo kapines, gražiai prižiūri artimųjų kapus.

Karių kapinės yra Salako miestelio centre. Jose palaidoti Antrojo pasaulinio karo metu prie Salako kovose su vokiečiais žuvę 204 įvairių tautybių tarybiniai kariai. 1975 m. kapinės rekonstruotos. Įruošti du broliški kapai (6,5 x 2m ). Šalia kario statulos, abipus stovėjo po dvi betono plokštes, kuriose pritvirtintos metalinės plokštelės su žuvusiųjų kariniais laipsniais, pavardėmis ir inicialais.

Į pietus nuo miestelio yra senos kapinės. Jos įkurtos dar praėjusiame šimtmetyje, ką bylojo lentelė, buvusi ant mūrinių kapinių vartų. 1980 m. rugpjūčio 25 d. kapinės uždarytos. Tvarkomi vos keletas kapų, kurių artimieji dar gyvena Salake.

Kapinių plotas – 1,1 ha. Aptvertos akmenine mūro tvora, kurios ilgis – 458 m. Apšvietimo ir vandens nėra.

Pietuose kapinių teritorija jungiasi su totorių kapinėmis ir turi bendrą tvorą. Šiose kapinėse stovėjo koplyčia, statyta 1786 m. grafo Manuči (Manuzzi). Dabar ji sugriuvusi ir išnykusi.

Pilkapyną sudaro 7 pilkapiai. Didesnės grupės pilkapiai išsidėstę kas 4 – 7 m šiaurės – pietų kryptimi siaura 30 m pločio ir 200 m ilgio juosta, 0,8 – 2,5 m aukščio sampilų skersmuo 6 – 14 m. Jų pagrindus juosia grioviai. 1958 ir 1972 metais pilkapyną tyrinėjo Lietuvos Istorijos instituto darbuotojai. 1994 metais nustatytos pilkapyno teritorijos plotas 0,80 ha. Pilkapių forma ir sampilai būdingi IX – XII a.

Kai kurie pilkapiai apardyti „lobių ieškotojų.

Tai vietinės reikšmės architektūros paminklas. Remiantis archyviniais

dokumentais teigiama, kad Rusteikių sentikių bendruomenė susikūrė 1890 metais. Iki šių dienų išliko medinė cerkvė, pastatyta 1908 metais.

Tarybiniais metais miestelio centre esančioje aikštėje būdavo suguldyti Lietuvos partizanų ir kitų nužudytųjų kūnai. Po keleto dienų stribai lavonus išveždavo į netoli esantį miškelį, kur buvo nuo karo likę apkasai, juos mesdavo į duobes ir vos užberdavo smėliu. Žiemą, kad nereikėtų kasti sušalusios žemės, lavonus mesdavo į eketes Anglinio ežere. Naktį žmonės slaptai artimųjų ar pažįstamų lavonus patvarkydavo, labiau užberdavo žemėmis. Manoma, kad šiame miškelyje ir ežere yra apie 200 lavonų.

1990 m. laikinai Salake dirbusio kunigo Alfredo Kanišausko rūpesčiu kalnelis aptvertas grandinine tvorele, pastatytas metalinis paminklas – kryžius. Kai kuriems žuvusiems paminklus pastatė patys artimieji. Šis kapų kalnelis pašventintas ir pavadintas Partizanų kalva. Į ją veda asfaltuotas kelelis.

Šalia Salako pilkapių, kairėje kelio pusėje guli akmuo su ženklais – Napoleono akmuo.

Padavimas pasakoja, kad žygiuodamas į Maskvą Napoleonas ant šio akmens valgė pietus ir atminimui liepė iškalti jame dubenį ir valgymo įrankius.

Iš tiesų Napoleonas šiose vietose niekada nebuvo ir nepietavo, o visa tai tik gražus pasakojimas.

Akmuo yra pilkai rausvo granito 120×100 cm dydžio. Jame iškaltas apskritimas (lėkštė), 20×20 cm su tiesiu kotu apskritimas (šaukštas) ir tiesus kotas su lenktu skersiniu (šakutė). Kasinėjant 1 m gylyje rasta pelenų. Manoma, kad akmuo yra XII – XIII a. kunigaikščių valdų riboženklis.

Jos susiformavo 1959 metais, patvenkus Šventosios upę ties Jūžinto ežeru ir pradėjus eksploatuoti Antalieptės hidroelektrinę. Vandens lygis pakilo 7 m, ir 26 ežerai susijungė į vieną reto gražumo vandens telkinį su 50 salų. Tiltiškių vandens malūne veikia Energetikos muziejus. Jame per 2 tūkst. eksponatų: savadarbės kaimo žibalinės, žvakidės, žvejų, šiltnamių ir kitokios lempos, elektros lemputės – nuo pačių didžiausių iki miniatiūrinių, telpančių žmogaus kraujagyslėse, ryšių, radiotechnikos ir kitokios lempos, sukeliančios ne tik švytėjimą, bet ir skleidžiančios rentgeno, baktericidinius spinduliu.

0,5 km į pietvakarius nuo Salako yra aukšta kalva. Tai Salako piliakalnis. Žmonės vadina jį Puodiakalniu, nes seniau iš čia esančio molio buvo žiedžiami puodai.

Padavimas pasakoja, kad Salako mieste stovėjusi tvirta pilis, gynusi miestą nuo priešų. Ją vadino Didžioji Laba. Karo su švedais metu buvo sunaikintas miestas, neatsilaikė ir pilis. Ji buvo sugriauta ir sudeginta.

Atsistačius miestui, pilis nebebuvo atstatyta. Taip ir liko tuščias piliakalnis.

Deja, iki mūsų dienų iš šio architektūrinio statinio upės vagoje beliko tik keturkampis iš rąstų suręstas polis, sutvirtintas akmenimis. O seniau tiltu iš Žagarynės kaimo gyventojai drąsiai važiuodavo net dvikinkiais vežimais. Beveik 250 km ilgio Šventoji – didžiausias Neries intakas ir ilgiausia upė, kuri visa teka Lietuvos teritorija. Anot rašytinių šaltinių, joje buvo

krikštijami pulkai suvarytų žmonių, todėl upė ir pavadinta Šventąja.

Į rytus nuo Salako, Luodžio ežero pakrantėje auga sena stora pušis, vadinama Salako pušimi.

Luodžių dvaro grafas Jurgis Žiunienas, ruošdamasis išvažiuoti į Prancūziją, pardavinėjo savo dvaro žemę. Keletas Salako gyventojų valstiečių priklausė jo dvarui ir buvo vadinami luodykščiais. Šitiems valstiečiams grafas padovanojo po keletą hektarų žemės. 1927 m. prie šios pušies grafas įteikė valstiečiams nuosavybės dokumentus. Valstiečiai atsidėkodami suruošė puotą. To atminimui prie pušies buvo prikaltas kryžius. Ilgainiui kitos pušys buvo iškirstos, tačiau kirtėjai nežinojo, kodėl ant vienos iš jų yra kryžius ir ją paliko. Taip ši pušis , menanti grafo dovaną, liko augti.

Pušies apimtis 1 metro aukštyje yra 3,35 m.

Į rytus nuo Salako tyvuliuoja Luodžio ežeras. Tai šeštas pagal dydį Lietuvos ežeras. Jo plotas – 1320 ha. Ilgis – 6,7 km, plotis – 3,9km. Giliausia vieta – 16,5 m. Kranto linija labai vingiuota ir sudaro 26,5km. Ežere trys salos : Dirbamoji (Krutamoji), Juodoji ir Pilala (Bukietas). Rytiniame krante 3 km ilgio įlanka Kopta. Per ją buvo seniau nutiestas medinis tiltas, jungiantis pakrančių kaimus. Pietinėje dalyje į ežerą nusidriekusi ilga smėlio nerija – Špilius. Ežere gausu sėklių.

Pro ežero šiaurės rytinį kampą prateka Šventosios upė. Ežeras gausus žuvimis.

Luodžio ežerą supa pušynai, puikios poilsiui vietos. Čia pradeda įdomių turistinių kelionių maršrutai valtimis Šventosios upe, Antalieptės mariomis ir ežerais. Plaukti galima iki pat Neries ar net Kauno. Ežeras yra Gražutės regioninio parko teritorijoje. Parke tyvuliuoja unikalus benuotakis Švento ežeras, kurio vandens horizonto svyravimai didžiausi iš visų šalies ežerų – kas 30 metų krištolinis ežero vanduo tai pakyla, tai vėl nusenka 3 m. Vandens skaidrumas net 6,5 m! Ne veltui šį ežerą mokslininkai vadina Lietuvos Baikalu. Švento ežero krantai lėkšti, atabradai dideli, smėlis grynas, baltas, smulkus, visai kaip prie jūros.

Tai valstybės saugomas istorijos paminklas. Kapinaitėse atgulė senojo kaimo gyventojai. Užeikite, galbūt tik jums pavyks perskaityti seną antkapyje iškaltą epitafiją ar rasti senųjų kryždirbių nukaltą kryžių.

Gražutės mažasis dviračių trasos žiedas.

dalis jos jungiasi su Gražutės didžiuoju dviračių trasos žiedu.

Saugomas gamtos paminklas. Trikamienės liepos senovėje buvo garbinamos. Tikėta, kad jos

turi antgamtinių, gydomųjų savybių. Manyta, kad liepų karnos ir lazdos apsaugo nuo piktų dvasių, į jas netrenkia perkūnas. Liepa buvo likimo deivės Laimos ir meilės deivės Mildos buveinė.Jau vėlesniais vėlių kulto laikais tikėta, kad liepose gyvena mirusių moterų vėlės.

Pagrandų kaime. Smaližiams ir smalsuoliams siūlome būtinai pasibelsti į šios sodybos duris. Maloni šeimininkė, kuri jau daugiau nei keturiasdešimt metų bitininkauja, mielai jus priims, skaniai pavaišins, pamokys, kaip gražiai sugyventi su kartais skaudžiai geliančiais vabzdžiais.